Štai, pagaliau aš atsikėliau ir pastebėjau, kad po nakties viskas pasikeitė. Telefone neradau nei vienos žinutės - tik praleistą skambutį. Numerio nemačiau, bet sugalvojau pats ir paskambinau, atsiliepė niekas, supratau, kad su manim nenori niekas bendrauti. Einu pavalgyt ir pamačiau, kad mano katės nėra. Pamastęs supratau, kad aš jos neauginu. Buvo skaudu, verkiau.
Pasiimiau rankšluostį ir ejnu iki tvenkinio. Maudytis.
Staiga pamačiau grupelį vaikų einančių su portfeliais. Pagalvojau ką jie sau galvoja. Norėjau. Ėjau pro medžius. Lapai krisdami darkė man šukuoseną. Vėjas pūte stipriau nei iprasta diena. Deja supratau, kad atejo ruduo, ir aš turėjau būti mokykloje.
Mano širdis ėmė stipriai plakti, ir aš norejau trenkti sau. Į kepenis. Bet susilaikiau.
Buvo labai skaudu ir aš verkiau. Niekas manęs nepaguodė. Tada supratau, kad vienintelis mano draugas yra katinas, bet jo neauginau. Mane guodė rudeniniai lapai, kurie man tyliai sakė... Aš nenusiminiau ir nuėjau skint žolės.
Buvau sutrikęs ir susijaudinęs. Eidamas kukčiojau. Spardžiau pakėlej išmėtytus akmenus. Mano kojų pirštai prasruvo krauju. Nejaučiau skausmo. Galvoje sukosi tik viena daina “Aš svajoju…”
Įlindęs pas senelį į pašiūrę, išsitraukiau seną, surudyjusį dalgi, kuris, beje, buvo labai aštrus ir blizgantis. Pradėjau rudeninius darbus.
Įbėgęs į pievą, įlindau į aukštą ir tankią žolę. Šienavau ją. Jaučiausi taip, tarsi aukšti medžiai būtų griuvę man už nugaros. Och kokia aukšta žolė
Varnos ir draugai akimirksiu dingo nuo medžiu šakų. Šienavau ir verkiau. Negalėjau patikėti, kad neturiu katino. Akyse kaupėsi ašaros, o mano skruostai buvo raudoni. Nuo braškių.
